Santa Kančytė
2011-12-23

Apie Kalėdas

Man atrodo, Kalėdos – stebuklų metas.

Ir didžiausias stebuklas slypi ne tame, ką Kūčių naktį daro gyvulėliai (tikrai nežinau, ar jie kalba, ar ne – nepasitaikė palankios progos patikrinti), bet tame, ką šią naktį (ir beveik mėnesį iki tol) daro žmonės. Įsivaizduokime, jei, tarkim, vieną gruodį, Vilniaus miestas nuspręstų nepuošti jokių eglių ir šiukštu nekabinti ant medžių mirksinčių lempučių. Tai būtų ne tik ūkiška – dar vienas puikus taupymo pavyzdys visai Lietuvai ir kaimynėms – bet ir politiškai nuoseklu. Juk Vilnius – Europos dalis, o Europa – nėra krikščioniškų šalių klubas. Tikriau, jokia šalis joje nėra nei krikščioniška, nei nekrikščioniška – krikščionybė negali būti modernios valstybės bruožas, nes valstybė – viešas reikalas, o religija – privatus. Būdama nuosekli šiame religijos ir politikos atskyrime, Europa neturėtų pusei mėnesio pamesti galvos, tyliai niūniuodama kalėdines giesmes ir visas aikštes bei skverus apkabinėdama mirksinčiomis lemputėmis. Tačiau, kad ir kaip dažnai visus metus kartotume apie vis labiau sekuliarėjančią Europą, prieš kiekvienas Kalėdas įvyksta tas pats stebuklas: žmonės ima traukti iš dėžių kalėdinius žaisliukus ir kabinti juos pirmiausia ant medžių, tada langų, stogų briaunų, gatvės žibintų ir troleibusų. Šitokiam visuotiniam galvos pametimui paaiškinti neužtenka netgi prekybos centrų viešpatystės – Kalėdoms ruošiasi ir tie, kurie šluoja lentynas, ir tie, kurie kalba apie tai, jog toks lentynų šlavimas išduoda Kalėdų esmę, ir – keisčiausia – tie, kurie sėdi savivaldybių kabinetuose ir siunčia darbininkus kabinti lempučių. Christmas is in the air…

Kalėdos – paradoksali šventė. Nuo pat pradžių iki galo. Ne tik visuotinis žmonių atsidavimas šiai tradicijai yra paradoksalus, bet ir pati jos idėja: švenčiamas mažo vaikelio gimimas tvarte. Ir švenčiamo įvyko senumas neįtikėtinas – du tūkstančiai metų. Bet dar labiau netikėta tai, kad ši šventė padoriam moderniam europiečiui turėtų būti papiktinimas: juk ar ne To gimimą švenčiame, nuo kurio prasidėjusi religija vėliau atnešė tiek nelaimių Europai – pradedant šiurpiaisiais kryžiaus žygiais ir baigiant dar šiurpesniu ištisų amžių buvimu prietarų ir nežinojimo tamsybėse? Ar ne geriau būtų taip švęsti, pavyzdžiui, Voltero gimimą – ir kabinti ant medžių lemputes garbei to, kuris apšvietė Europą?

Ši Voltero ir kitų švietėjų atnešta šviesa didele dalimi prisidėjo prie to, ką dabar vadiname modernia valstybe, kūrimo. Tokios valstybės viena iš pamatinių prielaidų yra jos sekuliarumas, tai yra religinės ir politinės valdžių atskyrimas. Tuo tarpu Jėzaus gyvenimas nuo pat pradžių lydimas keisto šių sferų susipynimo. Vos jam gimus, karalius Erodas nugirsta apie būsimojo žydų karaliaus užgimimą ir, bijodamas netekti sosto, įsako išžudyti visus Betliejaus ir jo apylinkių vaikus iki dvejų metų. „Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos – tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra.“(Mt 2, 18)- tokios pranašystės išsipildymu ženklinamas Jėzaus gimimas. Tačiau tai nėra vienkartinis nesusipratimas. Kaltinimas, kuriuo remdamiesi aukštieji žydų kunigai reikalavo Jėzaus mirties, skamba stebinančiai panašiai: „Kiekvienas, kuris skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas.“ (Jn 19, 12) Šitokiu būdu žydai prašė Romos valdytojo Poncijaus Piloto skirti Nazariečiui mirties bausmę.

Stebinantis nesusikalbėjimas! Tas, kuris atvirai skelbė „Mano karalystė ne iš šio pasaulio.“(Mt 18, 36), buvo nuteistas mirti ant kryžiaus už… politinės valdžios siekimą. Griežtas pasaulietinės ir religinės ištikimybės atskyrimas, kurį skelbė Kristus savo mokyme, tam tikra prasme, buvo net per daug modernus tų laikų žmogui. Norint išreikšti šį atskyrimą, ir šiandien dažnai griebiamasi formuluotės: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ (Mt 22, 21). Tuo metu net pats ciesorius taip nemanė, Cezarį paskelbus Romos valstybės dievybe, Divus Iulius, jo sūnus Oktavianas tuo naudojosi, pabrėždamas, kad yra Divi filius.

Taigi, tam tikra prasme, mintis apie dvasinės ir pasaulietinės valdžių atskyrimą gimė gerokai anksčiau nei Volteras, taip anksti, kad ji buvo per nauja to meto visuomenei. Todėl prireikė ištisų šimtmečių, kad ši mintis būtų išskleista ir prigytų praktikoje.

Tai apima ilgus viduramžių laikus, kai buvo bandoma išgryninti, kaip praktiškai turi būti vykdoma Bažnyčios tėvų skelbta ir popiežiaus Gelazijaus I pripažinta Dviejų kalavijų doktrina: vienas kalavijas priklausąs pasaulietinei, kitas – religinei valdžiai. Praktinę formą šios doktrinos argumentai įgijo XI amžiuje popiežiaus Grigaliaus VII ir imperatoriaus Henriko IV pradėtame ginče dėl investitūros – vyskupų skyrimo. Šiame konflikte Bažnyčia siekė išsikovoti autonomiją nuo pasaulietinės valdžios – teisę skirti bažnytines pareigybes užimsiančius žmones. Per ne visada švarius, politinių ir diplomatinių gudrybių lydimus, dažnai skausmingus procesus pamažu buvo gimdoma moderni Europa, kurioje turėjo įsitvirtinti nuostata, jog „laikantis krikščionybės priesakų, bus neteisėta, jeigu tas pats žmogus bus karalius ir kunigas.“ (G. H. Sabine)

Jeigu ne Bažnyčios ir valstybės atskyrimas buvo Apšvietos vaisius, tai kas tada? Tam tikra prasme, tai buvo žmogaus ir religingumo atskyrimas, teigiant, kad religingumas – tai prietarai ir tamsumas, suvaržantis žmogaus protą. Tokiu būdu religija ištremiama į privačią žmogaus gyvenimo sritį, o politika tuo tarpu pasilieka viešojoje. Ar tai kaip nors keičia bažnytinės ir politinės erdvių santykį? Iš tiesų tai didelis skirtumas nuo to mokymo, kurį aptariu aukščiau. Atskirti bažnytinę ir pasaulietinę valdžią nėra tas pats, kaip atskirti erdves, kur jos reiškiasi. Šv. Augustino, šv. Tomo, Gelazijaus I, Grigaliaus VII ir visų iki jų ir po jų buvusių Bažnyčios tėvų mokyme buvo tvirta nuostata, jog Bažnyčios veikimo sritis taip pat priklauso viešajai erdvei, kur ji turi mokyti ir vesti savo narius.

Taigi, nors negalima teigti, kad Bažnyčios ir valstybės atskyrimas buvo švietėjų nuopelnas, visgi pagrįstai galima tvirtinti tai, jog dabartinė mintis, jog Europa nėra „krikščioniškų valstybių klubas“, nuosekliai plaukia iš Apšvietos skelbiamų idėjų. Koks skirtumas – bus ar nebus krikščionybė viešosios erdvės dalis?

Reikėtų klausti plačiau: koks skirtumas, ar religijos praktikavimas bus apribotas privačioje erdvėje, ar ne? Ir tuo labiau, ką tai duoda Europai? Atsakant į šį klausimą, svarbūs du aspektai. Vienas jų yra tai, ką Ch. Mouffe pristato savo radikaliosios demokratijos versijoje: jei svarbiausi žmogaus pasaulėžiūros atraminiai taškai negali būti priimami kaip legitimūs argumentai viešojoje erdvėje, jei jie apskritai yra iš ten pašalinami, jei žmogus negali turėti įsitikinimų, kurie nėra redukuojami ar keičiami vardan kompromiso (pavyzdžiui, krikščionis negali nusileisti, kad jo išpažįstamas Dievas yra tik vienas iš Dievo įsivaizdavimo būdų – tokiu atveju, griūna visa jo pasaulio suvokimo pamatas), visa tai ne išlaisvina viešąją erdvę nuo konfliktų, bet, atvirkščiai – sukuria sąlygas rastis įvairių formų fundamentalizmui ir radikalizmui.

Iš kitos pusės, galima kalbėti apie jau praėjusiais metais A. Merkel paskelbtą „visišką multikultūralizmo žlugimą“. Kitas vokietis, jau minėtas R. Guardini, prieš pusę amžiaus teigė, kad „viena yra tikra […] arba Europa bus krikščioniška, arba jos išvis nebeliks. Ji gali praturtėti arba nuskursti, gali išvystyti pramonę arba grįžti prie žemdirbystės, gali tvarkytis pagal vieną ar kitą politinį modelį, bet visuomet liks savimi, jei išsaugos savo esmišką pavidalą.“

Kaip tai suprasti ir kas yra toji krikščioniška Europa? Anot Guardini, šis esmiškas pavidalas dingsta tada, kai užmirštama iš krikščionybės atėjusi idėja, kad žmogus, kaip ir Atpirkėjas, kuris nužengė į realų istorinį laiką ir erdvę, yra unikalus ir asmenybiškas ta prasme, kad jo asmenybė jam suteikia ypatingą gebėjimą istoriškai gyventi ir patirti savo likimą.  Jis nėra nuolatinio gamtos ciklo dalis: „Ateina pavasaris, ir už jo regime begalinę virtinę praėjusių, o priekyje – būsimų pavasarių.“ Tokiame cikle viskas yra reliatyvu, viskas ištirpsta visagyvybės ritme, gamtos pilnatvėje. Jei nesame įpareigoti kalbėti asmeniškai ir egzistenciškai rimtai, tai praeitis užmirštama, o ateitis nedomina, nes esminis šios būsenos bruožas yra ištirpimas dabartyje. Nėra gėrio ir blogio tikrąja prasme. Būtent išganymu iš šio gamtos ciklo vergijos, žmogaus asmenybiškumo ir kartu jo asmeninės atsakomybės parodymas ir yra tai, kas daro europietišką kultūrą unikalią, tai, kas išlaisvina europiečio širdį ir sudaro pamatines sąlygas nepaprastai Vakarų pasaulio drąsai gyventi ir kurti.

R. Guardini užbaigia: „Nėra klaidingesnės nuomonės už tą, kuri teigia, jog Naujaisiais laikais pasaulis buvęs nugalėtas pažinimu ir technika tik priešinantis krikščionybei, kuri norėjusi žmogų laikyti neveiklų ir klusnų. Priešingai: ta didžiulė šiuolaikinio mokslo ir technikos drąsa, kurių užmojis mums, žinantiems apie naujausius atradimus, kelia gilų nerimą, galėjo atsirasti tik dėka Kristaus žmogui duotos asmeninės nepriklausomybės.“

Taigi ši unikali žmogaus vidinės laisvės ir atsakomybės idėja buvo daugiausia, ką krikščionybė davė Europai. Galbūt todėl, nors ir nesąmoningai, žmonės traukia kalėdinius blizgučius kiekvienų metų pabaigoje net ir po dviejų tūkstantmečių. Švęsti savo kultūrines šaknis bei iš naujo atrasti kultūrinę tapatybę – vienintelis kelias Europai išlaikyti savo pozicijas pasaulyje. Kitaip tariant, tai dar sykį pažadinti unikalią „drąsą gyventi ir kurti“.

Tačiau tai įmanoma tik su viena sąlyga. Būtina suprasti, kad krikščioniškos kultūros ištakos yra religinės ir metafizinės, o jos tęstinumą palaikantis šaltinis – ne rituališkas žaidimas tos kultūros formomis, bet neišsenkanti gyvo krikščioniško tikėjimo versmė. ♦

Pirma nuotrauka priklauso kevin dooley, antra – katherine lynn, trečia – otrocalpe
8 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 2 )

Leave a Reply to Remorse Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *