Paulius Mieželis
2012-10-09

Ant fundamentalizmo sūpuoklių

Viešojoje erdvėje teliuskuojant informacijos apie R. Castellucci spektaklį audrai išsikristalizavo ir paplito keli teiginiai, kuriuos komentuoja Orumas.lt iniciatoriai:

1. Prancūzijos vyskupai ir Bažnyčios atstovai kviečia į dialogą su Castellucci spektakliu.

Šiame spektaklyje nieko blogo neįžiūri anaiptol ne visi Prancūzijos vyskupai, o vos keli, ir jų kvietimas į dialogą yra aptakus. Nestinga ir visai kitokių Prancūzijos vyskupų pasisakymų.

2. Aršūs protestai Vilniuje rodo mūsų provincialumą.

Protestai prie LNDT buvo civilizuoti ir ramūs, o Castellucci spektaklį Europos meno ir kultūros sostinėse lydėjo toli gražu ne vien ovacijos ir egzaltuoti pasisakymai apie katarsį. Prancūzijoje protestas įvyko tiesiog teatro scenoje – vaizdo įrašas.

3. Negalima kritikuoti to, ko pats nematei.

Jeigu šio argumento būtų laikomasi nuosekliai, tai:

– nereikėtų rengti referendumo dėl planuojamos atominės elektrinės, kol jos dar nepastatė;

– niekam nederėtų kritikuoti Baltarusijos ar Šiaurės Korėjos prieš tai ten neapsilankius,

– negalima turėti nuomonės apie krikščionybę prieš tai neperskaičius bent Biblijos ir Katekizmo;

– menininkui pasiūlius paragauti išmatų būtų nekultūringa atsisakyti, jei to dar neteko daryti.

Reikalavimas viešai skelbiamą nuomonę grįsti vien asmenine patirtimi yra nepagrįstas.

4. Spektaklis sukiršino Lietuvą ir tikinčiuosius.

Protestai prieštaravo Kristaus veido niekinimui, jie nesmerkė nei režisieriaus, nei žiūrovų. Protestuotojai būriavosi šalia teatro tvoros, žiūrovai lūkuriavo dėl patikros susidariusioje eilėje.

Pasitaikė pavienių išsišokėlių, tiek tarp vienų, tiek tarp kitų, tačiau nieko panašaus į grupinį konfliktą neįvyko. Niekur nėra pareikšta, kad protestuotojų nepalaikantys tikintieji yra prastesni už tuos, kurie stojo ginti Kristaus veido. Savita kelių dvasininkų nuomonė nepaneigia Bažnyčios vienybės. Atsitiktinių incidentų, kaip antai, ant šaligatvio ištiškusio kiaušinio, hiperbolizavimas iki antraštės yra žurnalistų santykio su objektyvumo pažadu problema.

5. Spektaklis yra labai krikščioniškas, lyg mišios.

Stebėtinas kūlverstis spektaklio pozicionavime: nuo šventvagystės iki pavyzdinio pamokslo. Jei taip būtų, žiūrovai turėtų jaustis apgauti, gavę visišką priešingybę, nei žadėjo organizatoriai. Jei taip nenutiko, spektaklyje religinį pakylėjimą patyrusių žiūrovų suvokimas apie skirtumą tarp šventvagystės ir šventenybės yra paviršutiniškas ir skiriasi nuo Katalikų bažnyčios (Žr. KBK 2120).

6. Paveikslas nebuvo drabstomas išmatomis, todėl nebuvo dėl ko protestuoti.

Nuodėme gali būti ne tik veiksmas, bet ir ketinimas. Ne spektaklio nematę protestuotojai apkaltino jį šventvagyste, bet patys organizatoriai aiškiai paskelbė tokią jo intenciją. Priemonės, kuriomis tai įgyvendinama nesudaro ypatingos reikšmės ir nepanaikina papiktinimo.

7. Protestuotojai yra savo nuomonės įsitvėrę fundamentalistai ir davatkos.

Ginant spektaklio išraiškos laisvę viešojoje erdvėje turėtų būti išklausomos bei ypač gerbiamos ir priešingos nuomonės, net ir išsakytos „davatkų“. Nuoseklus pozicijos laikymasis ir gynimas nėra fundamentalizmas. Kurtumu, užsispyrimu galėtų būti kaltinami ir spektaklio gerbėjai. Daug labiau fundamentalistiška yra išvadinti būrį žmonių „davatkomis“ vien dėl to, kad jie meldžiasi, nei naudotis pilietine teise protestuoti.

Tarp aktyvių protesto dalyvių buvo daug akademinio jaunimo iš prestižinių fakultetų,  o ateitininkai nuolat organizuoja intelektualinius renginius, kuriuose dalyvauja pripažinti mokslo ir meno žmonės.

8. Niekas neverčia eiti į spektaklį tų, kurie gali dėl jo įsižeisti.

Gyvename santvarkoje, kurioje įprasta atsižvelgti į viešų reiškinių poveikį ir tiems, kurie tiesiogiai juose nedalyvauja, pvz.: nacių eitynės negali būti pateisintos tuo, kad tautinės mažumos turi teisę eiti kita gatve; pornografija žiniasklaidoje nėra leidžiama, nors jai nepritariantys galėtų tiesiog nežiūrėti. „Nepatinka-užsimerk“, „muša – bėk“ principai nėra ir neturėtų būti visuotinai pripažinta norma.

9. Spektaklis žadina atvirą dialogą.

Dialogas skatinamas tarp palankių spektakliui nuomonių, geriau pozicionuojant jas žiniasklaidoje. Prieštaraujančios nuomonės dažnai pateikiamos suprimityvintai, selektyviai, naudojama ad hominem kritika. Taikiems protestuotojų atstovams nebuvo leista dalyvauti diskusijoje su provokatoriumi vadinamu režisieriumi. Galiausiai pats siūlomas dialogas savaimė nėra prasmingas, jeigu juo nesiekiama priartėti prie tiesos, sutinkant pajudėti iš savo pozicijų, o tik stengiamasi atversti oponentą.

10. Protestas politizuotas.

Protestą politizavo ne jo iniciatoriai, kurie pabrėžtinai vengė galimų sąsajų su politinėmis jėgomis, bet žiniasklaida, pateikusi spektaklį aplankiusius politikus – šviesuolių, o jam prieštaravusius – tamsybininkų, vaidmenyse.

-
Nuotrauka iš šeštadienio vakaro protestų priklauso Mildai Gurauskaitei.
32 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 4 )

  1. Liūdna tik, kad logiškais argumentais masiškumo nepasieksi… Masės mąsto stereotipais ir visokiomis aštriomis klišėmis, kurios pakutena troškimą piktintis, žeminti ir kitaip pasijusti pranašesniu už kokį nors autoritetą, dažniausiai moralinį.

  2. Į tą pačią temą:

    „The European Commission has said that Poland’s prosecution of a rock group for “blasphemy” is against European values.

    Behemoth at work: what is art anyway? (Photo: Metal Chris)
    It said on Wednesday (31 October) in a written statement for EUobserver that “national blasphemy laws are a matter for the domestic legal order of the member states.”

    But it added that EU countries must respect international pacts.“

    http://euobserver.com/culture/118072

Leave a Reply to Vytautas Girdzijauskas Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *