Svečias
2014-12-11

Adventas – metas tapti vienuoliu

1490aLorenzo_Costa

Šio straipsnio autorė – Augustė Žičkytė, kuriai domėjimasis literatūra ir intensyvūs skaitymai nesibaigė baigus studijas. Juokinga, bet netikiu, kad baigtos studijos gali apibūdinti žmogų. Gali nebent parodyti, kuo jis domisi: savimi, šiuolaikine dramaturgija, teatru, autobiografiniais, religiniais tekstais. Tiek turbūt „pasakytų“ mano rašto darbai, kiti raštu ir ištartu žodžiu, veiksmu išreikšti svarstymai. Labiausiai vertinu nuoširdų bendradarbiavimą, tokiu laikau ir savo rašymą Neliberaliai.lt.“

Vos prasidėjus adventui, ėmiau svarstyti, kuo jis kitas ir kitoks. Žinoma, jis ypatingas, nes atėjo, nes vėl esame raginami klausti: ko, kaip ir kiek ilgai tu lauki? Kasmet naujai klausdamas, manoma, prieisi prie naujų (kitaip išgyventų) išvadų. Kasmet naujai, nes Bažnyčia kaip tik pradėjo Pašvęstojo gvvenimo metus. Ar nejučia atsiradusi advento ir pašaukimo sąsaja nekreipia į Dievo valios savajame gyvenime apmąstymus? Bent mane – taip. Trapistų vienuolis Thomas Mertonas 1948-aisiais publikuotoje autobiografijoje  Septynaukštis kalnas rašo:

Liturgijos požiūriu nerastum geresnio meto tapti vienuoliu negu adventas. Naują gyvenimą pradedi, ateini į naują pasaulį naujų liturginių metų pradžioje. Ir viskas, ką tau duoda giedoti Bažnyčia, kiekviena malda, kurią kalbi Kristuje ir su Kristumi, Jo mistiniame Kūne yra liepsningas troškimas malonės, pagalbos, Mesijo, Atpirkėjo atėjimo laukimas [1].

Vienuolinis pašaukimas jam atveria naują, liturginių metų apibrėžtą tikrovę. Įžengusio į jį ir visos Mesijo laukiančios Bažnyčios tapatybė bendra: maldos nuo šio momento tampa tavo maldomis, Bažnyčios gyvenimas – tavu gyvenimu. Malonės, pagalbos troškimas bei Mesijo, Atpirkėjo atėjimo laukimas – šiuo iššūkiu kas dieną naujai gyvena visa bendruomenė. Taigi, ne tik davę įžadus, bet kiekvienas krikščionis, tad autobiografijos žodžiai bent dalinai pažįstami ir jam. Pažįstami, nes pašaukimas – tai Dievo valia, todėl „jei turime būti šventieji, Jis turi būti mūsų šventumas“ [2].  Norėtųsi atkreipti dėmesį, jog pastaroji jaunajam Mertonui (nors vėliau jis savo autobiografiją laikė per daug radikalia) tikrai nėra konkreti vieta ar abitas, greičiau – laisvė ir priklausymas Dievui:

Kuo skiriasi viena vieta nuo kitos, vienas abitas nuo kito, jei tavo gyvenimas priklauso Dievui, jei visiškai atsidavei į Jo rankas? Vienintelis svarbus dalykas yra pats aukos faktas, esminis savo savasties, savo valios pašventimas. Visa kita – atsitiktinumas [3].

Dabar, perskaičiusi šią ištrauką, su šypsena prisimenu Thomą kone visą gyvenimą lydėjusius svarstymus, ką reiškia būti vienuoliu, kokią bendruomenę pasirinkti, rašymo ir tapimo vienuoliu priklausomybę. Taip pat – ilgainiui ryškėjantį nenorą pasikliauti išankstinėmis kategorijomis… Visas knygas, taip paveikusias to meto Bažnyčią ir visuomenę: kontempliatyvus gyvenimas – tai ne tik vienuolių, bet ir pasauliečių pašaukimas. Todėl džiaugsmingai Mertono atpažinta vienuolystės ir advento sąsaja man labiau priklausymas nuo Dievo ir Jo valios vykdymas. Šis priklausymas, žinoma, neatskiria nuo žemiškosios tikrovės, tačiau atveria kitokio, Dievo valios, malonės ir pažinimo kupino gyvenimo perspektyvą. Čia pat atminty iškyla vienuolio draugo  iš Kataliko darbininko vienoje esė minėtas 1960-aisias įvykęs Thomo susitikimas su studentais iš baptistų seminarijos. Vienam iš jų paklausus, kodėl toks protingas vyrukas švaisto savo gyvenimą vienuolyne, šis atsakė: „Aš esu čia, nes tikiu malda. Tai – mano pašaukimas“ [4]. Toks atsakymas stebina. Pirmiausia, matyt, todėl, kad vargiai savo bendrystę su Dievu, Jo valią, priimu kaip visa apimantį pašaukimą. Juk norėtųsi ko nors konkretesnio. Antra, prisiminusi neseniai skaitytą Jameso Martino SJ straipsnį galiu tik pritarti, jog „skaityti apie maldą paprastai yra lengviau nei melstis“ [5]. Nes skaityti apie tą, kuris maldą laiko savuoju pašaukimu, tikrai lengviau nei, pažinus Dievo valią, taip ir gyventi. Trečia, viliuosi, jog autobiografijos žodžiai leis bent kiek susitapatinti su visais, laukusiais ir vis dar laukiančiais Kristaus. Skatins priimti kasdienę bendrystę, kiekvieną maldą, giesmę ar skaitinį kaip pagalbą, dėl kurios kiekvieną advento dieną iš tiesų prasideda Dievo perkeisti metai.

Lorenzo Costa paveikslas Kristaus gimimas

[1] Thomas Mertonas, Septynaukštis kalnas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2011, 506.

[2] Thomas Mertonas, Gyvenimas ir šventumas, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 1997, 81.

[3] Mertonas, 2011, 495.

[4] „I’m here because I believe in prayer. That is my vocation“, Jim Forest, Thomas Merton: Peacemaker in a Devided Christendom, http://jimandnancyforest.com/2009/02/undivided-church-3/

[5] „[…] reading about prayer is usually easier than praying“, James Martin, S.J., Life’s Second Halfhttp://www.americamagazine.org/issue/life%E2%80%99s-second-half

11 – paspausk ir pagirk!

Kiti įrašai panašia tema:

Komentarai ( 8 )

  1. Dar labai teisingas prierašas prie straipsnio pavadinimo būtų šis: „Ir nėra geresnės vietos praleisti adventą, negu vienuolynas“. Visa bendruomenė gyvena laukimu, visa veikla nukreipta į pasiruošimą priimti į savo namus didžiausią istorijos Stebuklą…
    Visiems gražaus advento!

  2. Man esminis klausimas yra šis: iš kur žinai, kad viską pavedei Dievui, jei netapai vienuoliu?

  3. Linai, na, o kas sako, kad tas, kuris tapo vienuoliu, viską pavedė Dievui? bent Mertono (ir jo vėlesnių kūrinių) kontekste tikrai abejočiau.Pavesti juk galima ir be vienuolinių įžadų. ir abejočiau ne dėl jo paties, aišku, bet dėl to, kad jis pats nepasitikėjo tokiais “išoriniais” skirstymais. bent aš taip manau. todėl man tas “tapimas vienuoliu”, per Mertono kontekstą žvelgiant, apima ne tik konkrečią vietą ar tik vieną konkretų (jei jis konkretus) pašaukimą.

  4. Nes apsisprendimas būti vienuoliu yra apsisprendimas nieko nepasilikti sau (tiek, kiek pasilieki, tiek nesi vienuolis). Aš taip suprantu, kai šv. Paulius sako: „aš noriu, kad būtumėte tokie kaip aš.“ Problema nėra skirtingi pašaukimai ir skirtingos tarnystės, problema yra tikrai viską atiduoti.
    Dabar atsiminiau, kad mes šią problemą Bažnyčioje mąstome neįtikėtinai dažnai. Ta Abraomo problema: tik paaukojęs sūnų jis įgyjo teisę jį turėti Dievo akyse. Ne pusiau paaukojęs, ne teoriškai paaukojęs ar išmąstęs, kad jam sūnus yra Dievo duotas.
    Todėl bent iki vienuolyno durų nueiti reikia. Arba aš klystu.

  5. taip, dėl to “nieko nepasilikti sau”- čia taip, tik esmė ta, kad gali viską atiduoti ir netapdamas vienuoliu. nes galbūt vienuolystė (neigiama prasme) dažnai tampa galimybe pabėgti nuo to, kas pats esi, ir nuo Dievo valios tavo gyvenime?

  6. Vienuolystė dažnai atrodo kaip galimybė pabėgti nuo to, kas pats esi bei nuo Dievo valios tavo gyvenime kol dar esi namie. Atsidūręs pačiame vienuolyne supranti, kad būtent čia susitinki su savimi (kas dažnai gali išgąsdinti arba nuvilti), o tam, kad tai netaptų vieta pasislėpti nuo Dievo valios (taip sakant, atsijoti tokius, kurie mano, kad vienuolyne pasislėps nuo įvairių pasaulio problemų) Bažnyčios išmintis rekomenduoja bent 4-6 metus laikinųjų įžadų, kurie padeda formatoriams tikrai pažinti kandidatus.

  7. Sveiki,
    Norėčiau įsivelti į diskusiją. Pirmiausia, reiktų sakyti, kad visiškai sutinku su Auguste.
    To Linas: nemanau, kad tik vienuolyne įmanoma visiškai save atsiduoti. Juolab nėra įmanoma to pamatuoti, o ir nėra prasmės to daryti. Manau, kad šv. Pauliaus žodžiai apie tapimą panašiu į jį, reiškė skelbti visomis išgalėmis ir visose gyvenimo situacijose išlikti autentišku mokiniu. O ar tikrai tik vienuolis toks būna? Ir kiek būna? Čia tarsi ieškojimas adatos šieno kupetoje ar smėlio smilčių skaičiavimas. Nors, žinoma, šv. Paulius dar sako, kad būnant nevedusiu /netekėjusia galima pilniau atsiduoti Dievui, bet tai visiškai nereiškia, kad būtų menkesnis pašaukimas (plg. Pr 1-2).

    To V.: manau, kad tavo kalba kiek pernelyg kupina nusistovėjusių stereotipų. Paskaičius šv. Siluaną ar šv. Serafimą, gali matyti, kokią dvasinę kovą jie patyrė būdami vienuolyne dėl to, kad suvokė pasaulio tamsumą ir meldėsi už jį. Tačiau tai visiškai nereiškė pabėgimo iš jo. Labai siūlau paklausyti pasakojimo, kur vienuolis kalba apie savo pašaukimą ir kiek stipriai jis yra dabar pasaulyje, o ne pabėgo iš jo-> http://www.bernardinai.lt/tv/laida/568/gerojo-dievo-trobele-tiberiados-bendruomene-belgijoje (nuo 44 min.) Juolab pastoracija, misijos ir atsivėrimas akivaizdus įsitraukimas į pasaulį.
    Juolab tas formacijos ir pasiruošimo amžiniesiems įžadams laikas nėra tik supratimas, ar tu tinki vienuolystei ir ar susitari su savimi, Dievu, bet ar tikrai tu esi reikalingas bendruomenei ir Dievui per šį atsižadėjimą.

Leave a Reply to V. Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *